Kiekviena diena Scampijoje tarsi praėjusios tęsinys: kartojasi tie patys įvykiai, o kartu atsiranda vis naujų, kurie stebina ir atrodo mažų mažiausiai neįmanomi tokioje šalyje kaip Italija...
Scampijoje yra kalėjimas. Man primena zoologijos sodą. Ten kalintys žmonės, vienaip ar kitaip susiję su mafija, dažnai sulaukia svečių. Tipiškų - žmonos su vaikais. Tik elgesys tų svečių netipiškas. Stovi visi prie aukštos geležinės tvoros, o mamos lyg išmokintos pasakoja mažiesiems: tenai, trečiame aukšte, kur plevena balta skarelė, - tavo tėtis; jis ten dėl to, kad norėjo gero savo šeimai...Ir visos kalbos su idėja, matai, koks geras tavo tėtis ir tu toks užaugęs būk - tikras vyras!
Vakarai prasidėdavo fejerverkais, ryte jie pasibaigdavo, iki kito vakaro. Iš pradžių nekreipdavau į juos dėmesio, atrodė normalu, kad žmonės, turintys pinigų, leidžia vakarus apsupti šviesų ir garsų. Tačiau naivūs mano pateisinimai baigėsi po to, kai susitikome su buvusiu mafiozu ir jis paaiškino fejerverkų prasmę. Galimos trys priežastys. Pirma, iš kalėjimo paleidžia vieną iš gaujos - draugai švenčia. Antra, kažkieno gimtadienis kalėjime, o "kolegos" laisvėje šaudydami fejerverkus, tokiu būdu pažymi šią progą. Trečia, ir svarbiausia, atvyko siunta narkotikų. Ir taip per tris savaites nebuvo dienos, kurios metu negirdėtum švenčiančių...
Šiuo metu Scampia stebima lyg pro padidinamąjį stiklą. Mieste gausu policijos. Tačiau nusikaltėliai nebūtų tikri nusikaltėliai, jei neišmoktų prisitaikyti prie esamų sąlygų. Gatvės pilnos prekeivių, kurie ramiausiai sėdi šalia stendo su cigarečių pakeliais. Policininkai jiems padaryti nieko negali, nes šalia savęs pastarieji cigarečių neturi, tačiau sustojus pirkėjui iškart atsidaro stebuklingi maišeliai iš kurių pasipila nelegali prekyba.
 |
| "Vėlės" |
Be to, kad Scampia dar visai neseniai buvo padalinta į raides ir numerius, savo plėtros istorijoje turi ir keistuosius pastatus, vadinamus "vele". Būtent čia pradeda klestėti narkotikų perdavimas. Šiuo metu "vėlės" beveik negyvenamos, tačiau čia vis dar galioja nerašyti įstatymai - nefotografuoti, nevaikščioti ten, kur tavęs niekas nekvietė ir, apskritai, kuo mažiau matyti. Sąlygos, kuriomis vis dar gyvena šeimos šiuose pastatuose siaubingos - sienos išgriuvusios, vanduo teka pro visus plyšius, nešvara didesnė nei gatvėse. O atsakingi miesto, valstybės politikai, sako, jog tuoj situacija pasikeis ir šeimos bus perkeltos į naujus butus. "Tuoj" turbūt tęsiasi jau daugiau nei du metus...
Daug kas Scampijoje atrodė keista, bet nenormalu tai tapo po to, kai vieną dieną turėjome palydėti namo mergaitę, kuriai pradėjo skaudėti galvą. Jos namai - tik perėjus gatvę nuo jaunimo centro, kuriame buvome įsikūrę. Įeiname į vidinį kiemą, netoliese stoviniuoja 16-17-os metų jaunuoliai, paeiname dar kelis žingsnius, kol mergaitė pastebi savo močiutę ir nubėga pas ją. Ruošiamės išeiti. Mus sustabdo. Ne kas kitas, o tie patys jaunuoliai. Klausinėja, kur buvom, ką darėm, kas esam. Pasiaiškinam. Pasirodo, jie šių daugiabučių "saugotojai". Niekas, kas nepriklauso namo bendrijai, neturi teisės įeiti į šią teritoriją, nes ,matai, mes galim būti persirengę policininkai, o jiems juk tai pakenktų, nes kažkur čia, kažkas pardavinėja kvaišalus...
